Televizijos laidų vedėjas, rašytojas Robertas Petrauskas apie Trakų viešosios bibliotekos vakaro svečią Vidą Bareikį yra pasakęs: „Aš lyg ir suprantu Vido magiją: jis be galo myli tai, ką daro, jis atiduoda visą save. Gal kitaip nemoka – gal tik taip gali nors trumpam atgauti kasdienybės pavogtus sparnus? Dalykai iš meilės virsta stebuklais. Tai suprantu. Bet nesuprantu, kaip jis gali spėti mylėti ir daryti tiek daug“.
Visa biblioteka tapo to liudininke. Į biblioteką sugūžėjo vaikai, paaugliai, jų tėvai ir seneliai. Visi drauge dainavo, lingavo, juokėsi ir bendravo su Lietuvos teatralu (režisieriumi, aktoriumi, pedagogu) ir muzikantu (kompozitoriumi, vokalistu), žmogumi-orkestru Vidu Bareikiu.
Dainininkė Ieva Zasimauskaitė apie Vido Bareikio knygą yra pasakiusi: „Įkvėpimas kiekviename puslapyje ir noras, kad knyga nesibaigtų. Labai patiko patarimų skiltis – kiekvienas įtraukia apmąstyti ir savo gyvenimą. Ne apkrauna, o įpučia pozityvo ir noro pajudėti iš vietos. Kokia dovana yra kūrybos užkulisiai, istorijos, kaip gimė dainos ir natos! Knyga tokia tikra ir pulsuoja gyvenimu, apie kurį kartais mes visi pasvajojame: šeima, meilė, draugystė, pasiekimai ir galiausiai tiesiog laimė.“
„Ponios ir ponai, atkeliauja naujas literatūros žanras – bareikizmas! Kai vienoje vietoje susijungia muzika, dinamika ir gyvenimiška išmintis, išeina wow rezultatas! Beje, knygoje kažkas pripaišė ir prirašinėjo markeriu, bet gal čia tik mano egzemplioriuje…“ – taip leidinį apibūdina rašytojas Tomas Dirgėla.
O aš tuo tarpu šią knygą tiesiog „prarijau vienu kąsniu“. Ji nuostabi kaip ir pats Vidas. Tokia tikra ir nepakartojama. Paprasta ir nuoširdi. Į ją sudėta viskas, kas svarbiausia gyvenime ir tai, ko Vidas išmoko per pastarąjį muzikinį dešimtmetį:
Tą vakarą bibliotekoje buvo taip jauku ir gera, kad net nepastebėjome, kaip atėjo laikas išsiskirti... Susitikimo metu Vidas dosniai atsakinėjo į visų bibliotekos lankytojų klausimus. Sužinojome, koks Vidas buvo vaikystėje, koks buvo linksmiausias dalykas, nutikęs jo gyvenime. Susitikimo metu svečias pasidalijo, ar sunku būti artistu, ko reikia žmogui, kad galėtų „skraidyti “. Taip pat jis atskleidė, kad norėtų nukeliauti laiku. Sužinojome, ką jam reiškia draugystė, meilė... Ir ar laikas gydo žaizdas. Svečias pasakė, už ką labiausiai jaučiasi dėkingas likimui. Taip pat susirinkusieji sužinojo, koks gyvūnas yra Vido globėjas ir kaip keliaujant savo gyvenimo keliu „nepamesti savo dainos“.
Susitikimo metu Vidas negailėjo savo dainų, kurias drauge traukė maži ir dideli.
O atsisveikindamas Vidas visiems susirinkusiems palinkėjo niekada nepamiršti savęs: ,,Jei lemputė degs ilgai negesinama, ji perdegs, jei variklis visada veiks aukščiausia pavara, jis sprogs, o degalai anksčiau ar vėliau vis tiek baigsis.“
Kristina Serapinienė,
Trakų viešosios bibliotekos
Suaugusių vartotojų skyriaus vedėja
Komentarai