Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirstant polemikai apie upių panaudą ir vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime, upių žinovas ir entuziastas, Lietuvos hidrobiologų draugijos narys bei naujai įsikūrusio fondo „Nemunas 2.0“ valdybos narys Kęstutis Skrupskelis pasakoja apie Lietuvos upių sveikatą ir tai, nuo ko reikėtų pradėti siekiant, visų pirma, joms toliau nebekenkti. Ekspertas pristatys ir balandžio 16 d. „Sengirės kino“ filmą „Upė“ (rež. Jennifer Peedom, Australija), kurį žiūrovai galės pamatyti daugiau nei 75-iuose ekranuose visoje Lietuvoje. Belaukiant filmo, kalbiname upių ekspertą apie tai, kaip pasiekti balansą tarp beatodairiško upių resursų naudojimo ir pastangų išsaugoti jų bioįvairovę ateities kartoms.
Kaip upių tema atsirado jūsų gyvenime?
Upės nuo pat mažumės man yra labai svarbios, nes augau prie Neries. Jos tekantis vanduo formavo mane kaip žmogų ir kaip biologą. Čia augdamas tapau žveju, o pradėjus domėtis žuvimis, natūraliai išaugo smalsumas ir jų buveinėms. Taigi nuo pat jaunų dienų upė man buvo svarbi, taip formavosi mano požiūris ir kokia ta upė turi būti – jos vanduo turi būti tekantis laisvai.
Didieji Lietuvos miestai kūrėsi upių slėniuose, šalia upių randamos ir seniausios Lietuvos gyvenvietės. Koks dabar yra upių vaidmuo lietuvių gyvenime? Ar upės vis dar yra gyvybiškai ir ekonomiškai svarbios, ar dabar svarbus telikęs jų rekreacinis aspektas?
Upės jau seniai mums nėra būtinas maisto šaltinis, kaip buvo anksčiau, o apie ekonominę upių naudą lyg ir mokiausi kažką mokykloje [juokiasi]. Seniau Nemunu buvo plukdomi medienos sieliai, kiti kroviniai laivais, tad istoriškai turbūt galime priskirti vandens kelio vertę, tačiau šiandien tokios funkcijos upės Lietuvoje tikrai nebeatlieka. Tiesioginės, akivaizdžios ekonominės naudos likę ne tiek ir daug. Tiesa, kad Nemunas turi Kauno hidroelektrinę ir Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kurios gamina ir padeda aprūpinti gyventojus elektros energija. Lietuvoje yra ir nemažai mažųjų hidroelektrinių, tad sakyti, kad upės visai neturi ekonominės reikšmės, negalime. Tačiau tikroji upių vertė gerokai didesnė, žvelgiant iš gamtosauginės pusės. Šiuolaikiniam žmogui upės pirmiausia yra gamtos vieta, kur žmogus gali pailsėti ir leisti laisvalaikį.
Kokia šiandien yra Lietuvos upių ekologinė būklė, ar jos gyvastingos, o galbūt kažkuo „serga“? Ką išskirtumėte kaip opiausias jų ekologines problemas?
Kalbant apie Lietuvos upių švarą, kiek jose yra taršos, arba kiek jos tiesiogiai buvo paveiktos žmogaus veiklos – pasidžiaugti nelabai yra kuo. Dalis upių yra kanalizuotos, stipriai paveiktos melioracijos arba vagų tiesinimo procesų. Dalis upių yra stipriai užterštos cheminėmis medžiagomis dėl šalia jų veikiančių didelių pramoninių objektų. Tačiau ženkliausias poveikis upėms yra bendra pasklidoji tarša, kuri atsiranda dėl į laukinę gamtą patenkančių žemės ūkyje naudojamų cheminių medžiagų. Kad ir kaip liūdna konstatuoti, maždaug 60% Lietuvos upių dar nėra pasiekusios geros ekologinės būklės. Galima sakyti, kad ta kryptimi judame, tačiau itin lėtai ir ne visuose sektoriuose pavyksta pasiekti gerų rezultatų.
Ar mūsų upės teka laisvai? Ar turime kuo didžiuotis, lyginant su kitomis Europos ir pasaulio šalimis?
Tai labai svarbus klausimas. Kone didžiausias Lietuvos upių išskirtinumas yra laisvas migracijos kelias. Lietuvoje turime pačias didžiausias pasaulyje Atlanto lašišas, todėl, kad čia yra ilgiausias jų migracijos kelias. Norėdamos patekti iš Baltijos jūros į Neries upės aukštupį ir jos intakus, lašišos turi įveikti daugiau nei penkių šimtų kilometrų atstumą. O tam, kad tokį ilgą kelią praplauktų, jos turi prikaupti daug maistinių medžiagų. Todėl pas mus jos tokios didelės. Neries upė per visą kelią iki pat Vileikos Baltarusijoje neturi nei vienos patvankos. Tie penki šimtai kilometrų yra nuostabus laisvos upės kelias. Į Nerį panašių upių Europoje mintyse suskaičiuoju vos iki penkių.
O kaip vertinate Nemuno situaciją?
Gaila, tačiau mūsų didžiausia upė, Nemunas, yra fragmentuota, suskaidyta. Pastačius Kauno hidroelektrinę ir aukščiau esančią Gardino hidroelektrinę, jų patvankos upę padalino į ženkliai besiskiriančias atkarpas. Liūdna, kad, lyginant su gamtine žala, kuri buvo padaryta užtvenkus Nemuną, elektrinių poveikis Lietuvos energetikai nėra toks reikšmingas. Skaičiuojama, kad sumažėjo 60 % žiobrių ir daugiau nei pusė lašišinių žuvų populiacijos. Ką jau kalbėti apie eršketines žuvis, kurios visiškai išnyko patvenkus Kauno marias.
Tačiau uždaryti migracijos keliai nėra didžiausia blogybė. Patvanka upę paverčia stovinčiu vandeniu ir radikaliai pakeičia jos hidrologiją. Tiek žemiau, tiek aukščiau patvankos upė tampa nebe upe, o žmogaus paveiktu vandens telkiniu. Aukščiau patvankos iš sraunios vagos ji virsta į uždumblėjusį prūdą, o žemiau patvankos, veikiama nuolat besikeičiančios, hidrotechnologijų reguliuojamos srovės, ji tampa nebetinkama daugeliui anksčiau čia gyvenusių rūšių.
Kodėl užtvankos yra taip blogai?
Gyvename lygumų regione, kur patvankos iš esmės lemia upės senėjimą. Pabandykite įsivaizduoti ilgesnį laikotarpį, kas vyko ir kaip keitėsi mūsų aplinka po paskutinio ledynmečio. Iš pradžių čia tekėjusios sraunios upės ėmė lėtėti, vėliau tapo ežerais, tada pelke, galiausiai – mišku. Paskutinė mūsų platumų sukcesijos stadija yra miškas. Kai mes užtvenkiame upę, sudarome sąlygas peršokti tūkstančius metų į priekį, taip pagreitindami jos senėjimo procesus. Galima sakyti, kad užtvenkdami mes nužudome ją.
Geriausias pavyzdys yra Atlantinė lašiša. Jai neršti yra būtina srauni upės atkarpa su kietu gruntu. Tad net jei užtvankoje padarome žuvitakius, jais užlipusi žuvis neturi ką veikti, nes viršuje nebėra sraunumos. Ten yra uždumblėjes, sedimentacijos procesų paskatintas dumblo prūdas. Taigi didžiausia užtvankų blogybė yra ne kliūtis migracijai, o tai, kad aukščiau jų yra sunaikinamos buveinės.
Panašu, kad visos šios problemos, patvankos ir tarša vyko intensyvios industrializacijos metais Sovietų okupacijos laikotarpiu. Kaip istoriškai keitėsi Lietuvos upių būklė? Ar įvyko pokytis keičiantis santvarkoms? Kada buvo rimčiau susirūpinta jų išsaugojimu?
Didžiausias poveikis buvo padarytas XX a. viduryje. Tada mūsų civilizacija žengė naują žingsnį, buvo siekiama pavergti gamtą ir jos išteklius, įdarbinti vandenį. Upės buvo pasitelktos teritorijų drėkinimui ir elektros gamybai visai nekreipiant dėmesio į tai, kokios bus ekologinės pasekmės. Vidurio Lietuvos upės tapo pritaikytos žemdirbystei, jų vagos ištiesintos, kad netrukdytų dirbamiems laukams, kita dalis nukreipta į drėkinimo kanalus. Tuo tarpu pelkės buvo nusausintos. Dominavo požiūris, kad būtina pilnai išnaudoti visą teritoriją, o upės tam trukdė; ten, kur jos netrukdė, buvo užtvenktos pastačius hidroelektrines, gaminančias nereikšmingą kiekį elektros energijos. Ši dalis mane visada stebino – atrodo, neįtikėtina, kad dėl seno automobilio variklio galingumo hidroelektrinių buvo patvenkiamos nemažos upės, sunaikinant visą ten esančią gyvybę. Man tai nesuvokiama.
Žvelgiant istoriškai, mums atgavus nepriklausomybę, paradoksaliai prie upių būklės pagerėjimo prisidėjo ekonominis sunkmetis. Nes nebuvo pinigų remontuoti užtvankoms, jos ėmė griūti, ir kai kurių upių tėkmės išsilaisvino. Ženklesnis proveržis įvyko mums įstojus į Europos Sąjungą, kai kartu su stojimu priėmėme ir įsipareigojimus gerinti Lietuvos ekologinę situaciją. Vienas iš įsipareigojimų lietė ir vidaus vandenis, buvo pradėtas fosforo valymas iš miestų nuotekų leistuvų bei pramonės objektų. Imta riboti žemės ūkio veiklas, o tie įpareigojimai lėmė vandens būklės pagerėjimą.
Tačiau dar ir šiandien pasklidoji tarša yra per didelė. Dalis laisvosios organikos, fosforo ir azoto junginių, kurie patenka į upes, formuoja papildomą jų atrofikaciją ir greitina jų senėjimą. Visa ši pasklidoji tarša iš esmės patenka iš žemės ūkio, jo pramonė šiandien yra taršiausia Lietuvoje.
Ką pasakytumėte žmonėms, kurie galvoja, kad upių ekosistemos mažai juos liečia?
Upių reikšmė, net jei ir neakivaizdi, yra didžiulė kiekvienam iš mūsų. Įsivaizduokite, kad Nemunas, su visais savo intakais, kurie sudaro Nemuno baseiną, užima maždaug 90 % visos šalies teritorijos. Galvodami, kad vienos ar kitos upės užterštumas nedaro tiesioginės įtakos mums, tikrai būsime neteisūs. Lygiai taip pat klysime sakydami, kad mažo upelio reikšmė Nemunui yra nedidelė. Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai veikiame upes ir tos upės veikia mus.
Nemaža dalis laukų šalia upių ir upelių šiandien yra suariami beveik iki pat upės vagos, net nepaliekant reikalaujamo atstumo. Natūralu, kad tarša – visos trąšos kuriomis yra papildomi ūkininkų laukai siekiant padidinti dirvos derlingumą – turi atvirą kelią patekti tiesiai į upę. Nereikia net lietaus, vyksta natūrali infiltracija ir jos atsiduria ten, kur neturėtų būti – upės vandenyje.
Kas turėtų būti daroma dėl upių sveikatos valstybiniame lygmenyje?
Svarbiausia yra nuolatinis upių vandenų monitoringas. Pastovus stebėjimas, kaip keičiasi upių ekosistemos, leistų mums pastebėti prasidedančius negatyvius procesus ir imtis veiksmų juos stabdyti. Svarbu stebėjimus daryti periodiškai, nes poveikis gali būti akumuliuojamas lėtai, pavyzdžiui, kaip po truputį besikaupianti tarša. Po penkių metų gali būti, kad problema bus neištaisoma. Panašiai kaip su žmogaus sveikata – jeigu turime besikemšančias kraujagysles, staigiai tai pastebėję, galbūt išsigydysime vaistais, tačiau jeigu lauksime penkis metus, gali būti per vėlu. Taip pat ir su upėmis: pavėlavę spręsti jų problemas, lengvai jų išspręsti nepavyks.
Kaip kiekvienas galime prisidėti prie upių gerovės išsaugojimo?
Pirmiausia svarbu pažinti aplinką, kurioje gyvename. Norint jai nekenkti, reikia žinoti, kas joje egzistuoja. Natūralu, kad kartais ne iš blogos valios norisi prieiti arčiau paukščių lizdo, nes nežinome, kokios pasekmės gali būti pabaidžius perinčius paukščius, išgasdinus laukinį gyvūną arba palietus jo jauniklius. Jei nežinosime, kas gyvena upėse, kaip ji teka, kokia jos esmė ir prasmė platesnėje ekosistemoje, yra didelė tikimybė, kad net nenorėdami jai pakenksime. Svarbu jas pažinti, kad suprastume, kiek daug jos mums duoda.
Ko sieks ir ką veiks naujai įsteigtas „Nemunas 2.0“ fondas?
Fondas „Nemunas 2.0“ susikūrė tam, kad kurtų atvirą Nemuno monitoringo tinklą. Norėčiau, kad tai kada nors darytų valstybė, tačiau dabar tai darys privatus sektorius. Dabar turbūt nėra taip svarbu, kokiomis lėšomis tai bus daroma, svarbiausia yra pati iniciatyva ir noras padaryti esminį pokytį mūsų aplinkoje. Periodiškai renkami duomenys turi pasiekti kuo platesnę visuomenę, tačiau svarbu, kad tai būtų ne tik švietėjiška informacinio pobūdžio programa, bet tuo pačiu būtų ir efektyvus kelias užkardyti problemas, kurios ilgainiui gali pradėti kenkti mūsų didžiausiai upei. Tai yra pagrindinė „Nemuno 2.0“ iniciatyvos kryptis, o rezultatus tikimės pamatyti jau kelių metų bėgyje.
Panaši iniciatyva neseniai buvo įgyvendinta ir Vilniaus mieste. Atlikus Neries tyrimus, surinkti duomenys buvo plačiai viešinami. Važiavome per mokyklas, pasakojome vaikams, kokią nuostabią upę turime. Informavome atsakingas institucijas, kokių stebuklų Vilniaus mieste galima rasti po vandeniu. Kiek daug jose saugomų rūšių, kokios svarbios buveinės ir t.t. Nepraėjus nei porai metų, kilo, dabar jau liūdnai pagarsėjusi, iniciatyva gilinti Nerį. Manau, kad būtent todėl, kad visuomenė buvo gerai informuota, kokia upė yra ypatinga, ir kokie radikalūs pokyčiai yra svarstomi, lėmė tokį staigų atsaką. Žmonės buvo nenorėjo taikytis, kad kažkas neatsakingai bando sunaikinti visiems priklausančius gamtos turtus. Visuomenės informavimas, švietėjiška veikla pasiteisino, ji davė savo atsaką ten kur jo reikėjo labiausiai.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Pažinkite upes prie kurių gyvenate.
Ačiū, už pokalbį!
Komentarai