Kiekvienas iš mūsų laukiame pavasario švenčių, viena gražiausių – šv. Velykos. Jos neatsiejamos nuo ryškiaspalvių verbų, kiaušinių marginimo, pražystančių medžių šakelių. Velykų šventė išlaikiusi nemažai senųjų tradicijų.
Balandžio 20 d. Rūdiškių miesto bibliotekoje į tradicinę popietę „Velykėlės“ susirinko Kūrybiškumo saviraiškos studijos lankytojai, atėjo ir kelios jų močiutės. Popietę pradėjome pasakojimu apie mūsų senelių ir prosenelių Velykines tradicijas. Žinome ir tai, kad šios šventės tradicijos atėjusios dar iš pagonybės. Jau žiloje senovėje mūsų seneliai ir proseneliai atlikdavo įvairias apeigas, turėjusias padėti gamtai prisikelti.
Su vaikais bandėme aiškintis, „Kodėl Velykas švenčiame vis kitą dieną?“. Visų nuostabai mūsų būrelio lankytojas Margiris, pagalvojęs nesunkiai atsakė į šį klausimą, paaiškindamas visiems, kad jas švenčiame pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, todėl Velykų data kasmet vis kinta.
Papasakojome vaikams ir apie Velykų stalą. Pagrindinis Velykų valgis – marginti kiaušiniai. Jie ne tik mūsų krašte, bet ir kitur turėjo ypatingą reikšmę. Senų senovėje kiaušinių marginimas buvo laikomas viena ypatingiausių, unikaliausių pavasario religinės šventės tradicijų. Margučių spalvos simbolizavo skirtingas gamtos dalis. Gelsva – javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – augalus, raudona – gyvybę. Visa šeima susėdusi su meile puošdavo kiaušinius. Juos išpiešdavo vašku, išskutinėdavo saulutes, kad augalams saulės netrūktų, žvaigždutes, kad šviesu būtų net naktį, augaliukus, kad viskas greičiau suvešėtų, žalčiukus ir gyvates, – manoma, kad jie prikeldavo augalus. Vaikai pasidalino įspūdžiais, kaip jie dažė ir puošė kiaušinius Velykoms. Taip pat ir močiutės pasidalino savo prisiminimais iš vaikystės ir jaunystės. Visi vieningai nutarėme: Margutis simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augmenijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą.
Su vaikais bandėme aiškintis, kas tokia ta Velykų bobutė ir kodėl Velykų simbolis yra kiškutis. Ogi Velykų bobutė buvo vadinama Velyke. Ji gyveno pamiškėje, turėjo cukrinį arba vaškinį vežimaitį, į kurį Velykų rytą pasikinkydavo kiškius ir veždavo kiaušinius vaikams. Ir kiekvienam vaikui ant palangės buvo paliekami du margučiai. Todėl ir nuo žilos senovės iki šių dienų išlikęs paprotys margučius dovanoti vieni kitiems, linkint sveikatos, laimės, džiaugsmo.
Paprotys ridinėti margučius taip pat labai senas. Populiariausi Velykų žaidimai būdavo bukynės (arba muščius) ir margučių ridenimas. Dideli ir maži susirinkdavo prie klojimo, pirkios ar kieme ant pievelės, paremdavo lovelį pagaliu ir ridinėdavo per jį margučius. Papasakojome vaikams, kas yra kiaušiniavimas, dėdinėjimas ir lalavimas ir daug visokių įdomybių.
O pabaigus pasakoti apie šv. Velykų tradicijas ir papročius, su vaikais žaidėme įvairius velykinius žaidimus: ridenome margučius, žiūrėjome kieno margutis stipriausias. Vaišinomės skanėstais. Buvo linksma ir smagu. Džiaugiamės, kaip vaikai gražiai moka bendrauti, pasibūti visi kartu.
Dėkojame visiems pasidalinusiems savo įspūdžiais, prisiminimais, nuostabiai sukurtais margučiais. Puoselėkime ir saugokime senąsias tradicijas.
Laima Franckevičienė,
Trakų viešosios bibliotekos Rūdiškių filialo vedėja
Komentarai