„Ar pažįstame lietuviškas tarmes?“

Vasario 28 d. į popietę, skirta lietuvių kalbos puoselėjimui, susirinko Paluknio L. Komolovskio gimnazijos 8–9 kl. mokiniai, lydimi lietuvių kalbos mokytojos Karolinos Mackevič ir lenkų kalbos mokytojos Gražinos Paulauskienės.

Ši popietė skirta ne tik pasinerti į lietuvių kalbos grožį, bet ir giliau pažinti mūsų tautos kalbos įvairovę – tarmes. Lietuvių kalba yra viena iš seniausių indoeuropiečių kalbų, o jos tarmės, kurios atspindi skirtingus regionus, turi savitą istoriją ir kultūrinę reikšmę. Kiekviena tarmė turi savo žavesį, savo garsus, žodžius ir intonacijas, kurios kartais gali būti suprantamos tik tam tikros vietos žmonėms.

Lietuviškos tarmės – tai ne tik fonetika ir žodynas, bet ir svarbus kalbinis ir kultūrinis paveldas. Tad ši popietė skirta ne tik klausytis, bet ir dalytis šiuo unikaliu paveldu, siekiant įvertinti ir išsaugoti mūsų kalbos įvairovę. Atsižvelgiant į tai, kad tarmės gali būti labai skirtingos, ši popietė padėjo atpažinti tarmes, klausiant ir atpažįstant būdingas jų savybes.
Popietę pradėjo vyr. bibliotekininkė Danutė trumpu įžanginiu žodžiu apie lietuvių kalbos tarmes ir jų svarbą, paaiškindama, kodėl verta puoselėti ir saugoti šias tarmes bei kokia yra jų reikšmė tiek kalbos, tiek kultūros kontekste. Dalyviams buvo pateikiamos įvairių tarmių ištraukos iš literatūros ar kasdienio gyvenimo. Tai buvo eilėraščiai, pasakojimai, dainos ar net pokalbiai, kurie būdingi skirtingoms lietuvių kalbos tarmėms. Kiekvienas tekstas buvo įgarsintas, kad mokiniai galėtų geriau įsiklausyti į kalbą ir išgirsti savitus tarmės bruožus.
Po kiekvienos ištraukos klausytojai turėjo pabandyti atpažinti, kuri tarmė skamba. Tai galėjo būti:

• Aukštaičių tarmė, garsėjanti aiškiu kalbos ritmu ir netolygiai kirčiuotais žodžiais.
• Žemaičių tarmė, kuri pasižymi stipriu priebalsių „r“ ir „l“ ištarimu, savita intonacija.
• Dzūkų tarmė, kurios žodžiai ir intonacija kartais skamba „senoviniškai“, su būdingais balsių ir priebalsių atspalviais.
• Suvalkiečių tarmė, kur yra ryški lenkiškų įtakų ir specifinė balsių ištarmė.

Po kiekvienos ištraukos vyko trumpa diskusija, kur susirinkusieji aptarė, ką jie išgirdo, kokie buvo būdingi tarmės bruožai ir ką galima pasakyti apie ją. Tai – ne tik smagus, bet ir edukacinis procesas, kuris padeda geriau įvertinti, kiek įvairių tarmių mes turime ir kokį poveikį jos daro mūsų kalbai. Popietė baigėsi įžvalgomis apie tai, kaip svarbu išlaikyti tarmes ir kaip kiekviena iš jų yra vertinga tiek kalbiniu, tiek kultūriniu aspektu. Bibliotekininkė ir mokytojos paskatino mokinius ir toliau domėtis tarmėmis ir jų įvairove, dalytis žiniomis apie šias unikalias kalbos formas su kitais, taip ugdant lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimo sąmoningumą.

Ši popietė – tai puiki proga ne tik išmokti daugiau apie lietuvių kalbą, bet ir gilinti supratimą apie mūsų kalbinį ir kultūrinį paveldą.

Danutė Nekulsian,

Trakų viešosios bibliotekos Paluknio padalinio vyr. bibliotekininkė