Trakų viešojoje bibliotekoje įvyko Algirdo Kaušpėdo romano „Koplyčia“ pristatymas – vakaras, kuriame apie knygą kalbėta ne tik kaip apie literatūros kūrinį, bet ir kaip apie labai asmenišką kelionę per netektį, kaltę, meilę, tikėjimą ir susitaikymą.
Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, visuomenės veikėjas, „Anties“ legenda, Sąjūdžio ir Roko maršo dalyvis. Tačiau šį vakarą pirmiausia visi susirinkusieji į susitikimą jį išvydo kaip žmogų ir tėvą.
Romanas „Koplyčia“ – trečioji autoriaus knyga. Joje pasitelkiant autofikciją apmąstomi gyvenimo vingiai, praradimai ir tai, kas žmoguje lieka tada, kai griūva tai, kas atrodė nepajudinama.
Pats knygos pavadinimas talpus ir simboliškas. Koplyčia – vieta, kurioje susitinka tyla, atmintis, tikėjimas ir viltis. Tačiau Algirdo Kaušpėdo „Koplyčia“ nėra vien pastatas. Tai žmogaus vidinė erdvė, kurią tenka statyti iš naujo.
Ypač jautriai vakaro metu skambėjo mintis, kad ši knyga – tai tėvo pastanga palaikyti dukros įkurtą kūrybos žiburį ir įprasminti tragiškai nutrūkusį jos gyvenimą. Kalbėdamas apie dukrą, autorius leido suprasti, kad kai kurios knygos gimsta ne iš noro būti rašytoju, o iš būtinybės išsaugoti tai, ko neįmanoma susigrąžinti.
Buvo kalbama apie laisvę – ne tik išorinę, bet ir vidinę. Apie baimes, kurias patys sau uždedame. Apie priklausomybes, atimančias iš žmogaus laisvą valią. Apie gebėjimą pripažinti savo klaidas ir išdrįsti pažvelgti į save be kaukių.
„Išsilaisvinimas iš baimės, laisvė būti kitokiu, nenormaliu, ir yra savigarbos pamatas“, – savo knygoje rašo autorius.
Šie žodžiai skambėjo ypač prasmingai kalbant apie tikėjimą. Ne apie formalų tikėjimą, ne apie atsakymus į visus klausimus, bet apie gerumą, atjautą ir meilę. Apie pastangą savyje dauginti meilę, šviesti gerumo šviesa ir kitą žmogų apkabinti atjautos ranka.
Galbūt todėl šis vakaras buvo ne tiek apie mirtį, kiek apie gyvenimą.
Apie tai, kaip išlikti gyvam, kai atrodo, kad žemė prasiveria po kojomis. Apie tai, kaip gyventi su netektimi ir nepaversti jos vien skausmu. Apie tai, kaip prisiminimas gali tapti ne akmeniu, slegiančiu širdį, o šviesa, kurią nešame toliau.
Labai simboliškai nuskambėjo ir autoriaus mintis, kad gražiausią koplyčią jis pastatė savyje.
Architektui, visą gyvenimą projektavusiam ir stačiusiam realius pastatus, tai ypatingai prasminga metafora. Kartais sunkiausia statyba vyksta ne ant žemės. Ji vyksta žmogaus viduje – iš prisiminimų, meilės, kaltės, atleidimo, tikėjimo ir vilties.
Vakaro pabaigoje liko ne vien klausimai apie knygą. Likęs klausimas buvo daug platesnis – apie kiekvieną iš mūsų.
Ką mes statome savyje? Kokią erdvę paliekame meilei, atminčiai, tikėjimui? Ar mokame atleisti sau? Ar leidžiame sau būti pažeidžiami? Ir ar sugebame, net patyrę didžiausią netektį, dar kartą atsigręžti į gyvenimą?
Gal todėl Algirdo Kaušpėdo „Koplyčia“ Trakų viešojoje bibliotekoje tapo ne tik knygos pristatymu.
Tai buvo susitikimas su žmogumi, kuris savo skausmą pavertė žodžiais, o žodžiais pastatė vietą, kurioje gali susitikti praeitis ir dabartis, tėvas ir dukra, žmogus ir Dievas, kaltė ir atleidimas, netektis ir meilė.
O gal svarbiausia – vietą, kurioje, nepaisant visko, dar galima uždegti šviesą.
Kristina Serapinienė,
Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Suaugusių vartotojų skyriaus vedėja
Komentarai