Kraštiečiai

AUKŠTUOLIS JUSTINAS (1881 – 1917), kunigas, Aukštadvario bažnyčios statytojas, draudžiamosios lietuvių spaudos platintojas.Apie 1905 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją.Čia mokydamasis bendradarbiavo su knygnešiais, platino iš jų gautą liet. spaudą. Dirbdamas vikaru Žaslių ir Žiežmarių parapijose rūpinosi lietuviškų knygų platinimu, nors liet. spauda jau buvo atgauta. Skatino lietuvybę ir švietimą. Žiežmarių klebonijoje slaptai nuo klebono turėjo knygynėlį ir parapijiečiams platino knygas. Prisidėjo prie lietuviškų laikraščių leidimo Vilniuje. Bendradarbiavo „Vienybėje“, „Viltyje“. Pasirašydavo slapyv. K.J.A., 1911 m. perkeltas klebonauti į Aukštadvarį.

 BAGDONAS JONAS gimė 1931 09 02 Dabužių k., Anykščių  raj.  –  pedagogas, visuomenininkas.
 1937 – 1943 m. mokėsi Dabužių pradžios mokykloje, 1949 m. baigė Anykščių gimnaziją. 1949 – 1951 m. dirbo Klaipėdos raj. Šimkų pradinėje ir Plikių septynmetėje mokyklose, 1954 – 1959 m.  Klaipėdos rajono Ketvergių septynmetėje mokykloje, dėstė matematiką, fiziką, braižybą, muziką ir fizinį lavinimą. 1959 – 1964 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo matematikos ir braižybos mokytojo išsilavinimą. 1964 – 1969 m. J. Bagdonas dirbo Trakų mokyklos – internato matematikos ir braižybos mokytoju, 1969 – 1974 m. buvo šios mokyklos direktoriaus pavaduotoju  mokymo – auklėjimo reikalams. 1974 m.  paskirtas Trakuose naujai atidarytos 2-os vidurinės mokyklos direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1990 metų. Tais pačiais metais mokyklai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. 1989 m. minint Trakų parapijinės mokyklos 580-ąsias metines prie mokyklos buvo atidengta paminklinė atminimo lenta.
1991 – 2005 m. dirbo Vilniaus tiksliųjų  gamtos ir technikos mokslų licėjuje, Jėzuitų gimnazijoje. Darbą paliko 2005 m.  J. Bagdonas  apdovanotas ,,Lietuvos TSR liaudies švietimo pirmūno“ ženkleliu (1981), ivairiomis  progomis Lietuvos švietimo ministerijos, Profsąjungų respublikinio komiteto, ,,Žinijos“ draugijos  garbės raštais ir padėkomis. Prasidėjus sąjūdžiui, J. Bagdonas įsijungė į veiklą.  1988 m. dalyvavo Vilniaus mokytojų sąjūdžio veikloje. 1989 m. organizavo Trakų rajono švietimo darbuotojų sąjūdžio veiklą.
J. Bagdonas tyrinėja dėdės miškininko profesoriaus Jono Kuprionio palikimą ir kaupia duomenis apie šios asmenybės gyvenimą ir veiklą. Jis sudarė ir išleido biografines studijas ,,Jonas Kuprionis skautas“ (2006) ir ,,Jonas Kuprionis miškininkas“ (2010). Už švietimo naujovių diegimą ugdymo procese, aktyvią, kūrybingą pedagoginę veiklą Trakų rajono savivaldybės pagerbtas II laipsnio Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija.

 BALTRŪNAS STANISLOVAS gimė 1927 12 17  Staškūnų k., Ukmergės r.  Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus apskrities karaliaus Mindaugo 10 rinktinės Trakų VI kuopos vado pavaduotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio karys savanoris, vyresnysis leitenantas. 1944 metais įstojo į Uosio (Prano Krupausko) partizanų būrį, gavo  slapyvardį Aukuras.  1945 metais Uosio, Žvirblio ir Erškėčio būriai sudarė kuopą, kuri priklausė Didžiosios Kovos apygardos Žalio Velnio junginiui. Būriai veikė  Giedraičių, Želvos, Širvintų, Gelvonų, Musninkų valsčiuose, visoje Ukmergės apskrityje. Vienų kautynių metu  prie Vilniaus Kirtimų, 1948 metų kovo 25 dieną, buvo sunkiai sužeistas, atsidūrė ligoninėje, o vėliau kalėjime. Saugumo rūsiuose buvo tardytas, kankintas, o liepos 14 dieną nuteistas 25 metams kalėjimo ir 5 metams tremties be teisės grįžti į tėvynę. Po Maskvos ir  Vologdos kalėjimų atsidūrė Intos lageryje Komijos ASR.  Lageryje dirbo šachtininku akmens anglies kasyklose. Į Lietuvą S. Baltrūnas grįžo 1968 metais, apsigyveno Trakuose.  Dirbdamas statybininku - apdailininku dalyvavo Trakų pilies restauravimo darbuose, Trakų katilinėje dirbo  dujinių įrengimų mašinistu. Prasidėjus Atgimimui įsijungė į Sąjūdžio veiklą,  įstojo į atkurtą Lietuvos Šaulių sąjungą.

Apdovanotas  pasižymėjimo ženklais  ir medaliais  -  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmo laipsnio Partizanų Žvaigžde, Šaulių Žvaigžde,  Vyčio Kryžiaus ordino medaliu.  2007 metais Stanislovas Baltrūnas už aktyvią pilietinę poziciją visuomenėje ir patriotizmo idėjų diegimą jaunai kartai tapo Trakų rajono savivaldybės kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominantu ir apdovanotas III laipsnio diplomu.

 BIZIULEVIČIUS STASYS (1919 - 2004), gydytojas-parazitologas, med. istorikas, profesorius, habil. daktaras, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, monografijos „ Lietuvos zoologijos istorijos bruožai“ (1999- 118 p.), knygų „Pagrindinės žmogaus helmintozės ir kova su jomis“, „Žmogaus askaridozė ir trichocefaliozė“ ir kt. autorius.

 BOGDEL GALINA (1952 -1995), mokytoja, tautodailininkė, literatė. Jau palaužta sunkios ligos, vyro padedama užrašė surinktas ir savo pačios sukurtas legendas apie Trakus ir išleido rinkinį „Trakų ežerų legendos“ (1994). Ši knyga 1995 m. yra išleista ir brailio raštu. G.Bogdel artimųjų dėka, po jos mirties buvo išleistos dar kelios knygos: „Trakų miesto pasakos" (1995), „Trakų krašto legendos ir pasakos" (1996).Visos jos išleistos Trakuose – „Galvės" laikraščio ir „Barboros" leidyklos.

 FILONOVAS VALERIJUS (1963 – 2010), gimė Trakuose, tarnautojų Liubovės ir Vladimiro Filonovų šeimoje. Baigęs Trakų muzikos mokyklą , jis pasirinko muziko kelią. 1987 m. baigė tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją ir įgijo orkestro solisto, dėstytojo ir pučiamųjų instrumentų orkestro dirigento kvalifikaciją, buvo Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos narys. 2005 m Moksleivių dainų šventės dirigentas. 2005 m. ir 2006 m. Baltijos šalių studentų šventės ,,Gaudeamus“ koordinatorius ir vyriausiasis dirigentas. Jis penkiolika metų buvo valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro ,,Trimitas“ kornetistu. Nuo 1989 m. dirbdamas Rūdiškių muzikos mokykloje 1992–aisiais jis subūrė pučiamųjų instrumentų orkestrą ,,Brass Band“, 2011 m. – ,,Aukštadvario griausmą“. Savo kruopščiu ir temperamtingu darbu, taikydamas šiuolaikines muzikos mokymo metodikas, kerinčiu kūrybingos asmenybės žavesiu jis pasiekė pripažinimą ir aukštų apdovanojimų. 2003 m. ,,Brass Band“ pelnė prestižinį Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimą ,,Aukso Paukštė“. Ši garbinga nominacija 2009 metais skirta ir Aukštadvario vidurinės mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestrui ,,Aukštadvario griausmas“ V. Filonovo iniciatyva nuo 2003m Tarkuose vyksta tarptautinis pučiamųjų instrumentų festivalis ,,Atataria vamzdžiai“. Nuo 2005 m. V. Filonovas Aukštadvaryje rengė ir respublikinį vaikų ir jaunimo pučiamųjų instrumentų festivalį ,,Dūdų griausmas“ Jo vadovaujamas ,,Brass Band“ 2003 m. atstovavo mūsų šaliai Vengrijoje. V. Filonovo orkestrai koncertavo festivaliuose Prancūzijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Maestro Valerijus už profesinius pasiekimus buvo apdovanotas Trakų rajono savivaldybės Didžiojo Kunigaikščio Vytauto medaliu, yra gavęs Vilniaus apskrities administracijos Kunigaikščio Gedimino nominacijos padėką, daug kitų apdovanojimų konkursuose ir festivaliuose šalyje ir užsienyje.Turėjo šeimą, žmona Violeta mokytoja, užaugino sūnų Igną. Palaidotas 2010 m. liepos 4–ąją Trakų stačiatikių kapinėse.

FIRKOVIČIUS MYKOLAS (1924-2000), gimęs Trakuose, pramoninės ir civilinės statybos inžinierius, 40 metų išdirbo Vilniaus „Lietprojekto” projektų vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 1992 m. jis buvo Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas, Lietuvos karaimų kasdienių ir proginių maldų rinkinių sudarytojas, karaimų kalbos vadovėlio autorius. Visas savo jėgas jis skyrė tautos kultūrinio palikimo darbams. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius.

FIRKOVIČIUS SIMONAS (1897-1982), poetas, tautosakos rinkėjas, tautinės dvasios puoselėtojas, karaimų kalbos ir tikybos mokytojas, rankraščių puoselėtojas (1983 m. ši kolekcija perduota Lietuvos mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriaus fondui). Nuo 1920 m. iki pat mirties - Trakų karaimų kenesos vyriausias dvasininkas-hazanas.

GAVRONSKIS VOITECHAS (Gawroński Wojciech) (1868-1912), lenkų kompozitorius, pianistas. Gimė 1868 03 28 Seimėnuose (prie Trakų). Mokėsi Vilniuje, Simferopolyje. 1891 baigė Varšuvos muzikinį institutą. Berlyne privačiai mokėsi pas A.Műnchheimerį ir M.Moszkowskį. 1892 Kaune dirbo muzikos mokytoju, koncertavo kaip pianistas. 1894 buvo Vilniaus Katedros orkestro ir choro dirigentas. 1895 tobulinosi Vienoje pas T.Leszetyckį. koncertavo Rusijoje ir Lenkijoje. Dažniausiai skambindavo J.S.Bacho, F.Schuberto, F.F. Cholino, F.Liszto kūrinius. Nuo 1902 gyveno Varšuvoje, dėstė Lodzės muzikos mokykloje. Sukūrė operų, simfoniją, 4 styginių kvartetus, serenadą 2 smuikams ir fortepijonui, sonatą altui ir fortepijonui, kt. kūrinių smuikui, violončelei ir fortepijonui, solo dainų, keletą kūrinių chorui a capella, poemą chorui ir orkestrui.

GENZELIS BRONIUS (g.1934 02 16 Aukštadvaryje) - filosofas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Mokėsi Alytaus pradinėje (1942-1946), Kaišiadorių gimnazijoje (1946-1954), Maskvos M. Lomonosovo universitete (1954-1959). 1961-1964 - Lietuvos istorijos instituto aspirantas. Dėstė Šiaulių pedagoginiame institute (1959-1961), Vilniaus universitete (1964-1992). Nuo 1965 - docentas, nuo 1976 - profesorius. Nuo 1997 dirba Vytauto Didžiojo universitete (Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros profesorius). Habilituotas daktaras (humanitariniai mokslai, filosofija). Knygų „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje" (1972) , „Esė apie mąstytojus" (1986), „Renesanso filosofijos metmenys" (1988, „Pasakojimai apie Lietuvos mąstytojus" (1994) „Kultūrų sąveika" (1989), „Senovės filosofija" (1995, ir „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai" (1997)„Be dogmos: Lietuvos politikos vingrybės“ (2006), „Užverstas puslapis“ (2009), „Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis“ (2012) autorius. B. Genzelis parengė „Filosofijos istorijos chrestomatiją" (6 knygos; 1974-1988), parašė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių; kai kurie iš jų išversti į rusų, lenkų, anglų, vokiečių, čekų, prancūzų kalbas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Pirmojo Seimo tarybos narys. 1989-1990 - TSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas. 1990-1991 - LR Aukščiausiosios tarybos - Atkuriamojo seimo narys, Lietuvos Konstitucijos rengimo komisijos narys. 1992-1996 - LR Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. Būdamas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas (1995-1997), daug prisidėjo prie to, kad M. Mažvydo „Katekizmo" (1547) metinės būtų įtrauktas į žymiausiųjų pasaulyje minėtinų datų sąrašą, Vilniaus senamiestis - į Pasaulio paveldą, globojamą UNESCO. Prisidėjo prie Baltijos dienų rengimo Paryžiuje (1996). 2002–2004 m. Europos Sąjungos Ateities Lietuvos forumo tarybos pirmininko pavaduotojas, Universalizmo idėjų analizės Europos komiteto narys.

KASPARAVIČIUS KĘSTUTIS (gimė 1954 06 02 Vladislava, Trakų r.), grafikas, knygų iliustratorius, rašytojas. 1972 m. M. K. Čiurlionio meno mokykloje baigė choro dirigavimo specialybę, 1981 m. baigė dizainą Lietuvos dailės institute, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1982 dalyvauja parodose, kuriose pelnė aukštus įvertinimus: 1990 m. Ausinė plunksna („Golden Pen“) Belgrade, vaikų knygų mugėse Bolonijoje – 1994 m. UNICEF Metų iliustratoriaus diplomą  („Iliustrator of the Year“), 2003 m. apdovanojimą už meistriškumą (Award for Excellence). 2016 m.  Bolonijos miesto muziejui priklausančioje meno ir istorijos bibliotekoje  Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale buvo pristatyta autoriaus retrospektyvinė darbų paroda. Piešiniams, kurių atlikimo technika pieštukas ir akvarelė, būdingas skaidrumas ir kruopštus akvarele spalvinimas, subtilūs pastelinių spalvų deriniai, realistinių ir fantastinių elementai, o literatūros personažams – charakterių įvairovė, gyvūnų sužmoginimas. K. Kasparavičius iliustravo daugiau nei 55 knygas, parašė ir iliustravo 15 knygų, kurios išverstos į 26 užsienio kalbas. 2004 m. įvertintas Vaikų literatūros premija. Knygų „Velykų margučiai“ (1995), „Kvailos istorijos“ (2003 anglų k., 2005), „Trumpos istorijos“ (2005 anglų k., 2006), „Braškių diena – paslaptingos istorijos“ (2006), „Sodininkas Florencijus“ (2007) „Dingęs paveikslas“ (2007),  „Meškelionė: didžioji kelėdinė meškinių šeimynos kelionė aplink pasaulį“ (2010), „Sapnų katytė“ (2012), „Povandeninė istorija“ (2013), „Tinginių šalis“ (2015) autorius.

KASPARAVIČIUS JONAS (1925-2000), tautodailininkas, skulptorius, medžio drožėjas, poetas. Gimė Čižiūnų kaime (Trakų raj.), kalvio šeimoje. Medį drožti Kasparavičių paskatino Juozas Mikėnas. 1968-1975 respublikinėse liaudies meistrų parodose J.Kasparavičius eksponavo „Dzūkę su jurginais“, „Vai, kur padėjai brolelį mano“ ir kt. didesnės apimties darbus. Dalyvavo I sąjunginėje liaudies meistrų parodoje Maskvoje, kur tapo laureatu už darbą „Dzūkė ir anūkė“. Dirbdamas Rūdiškių mokykloje, kartu su mokiniais išskaptavo ir pastatė priešais mokyklą didelę ąžuolinę skulptūrą „Moteris su knyga“. (plačiau: Jonas Kasparavičius. Skulptūra. - Lietuvos TSR liaudies meno draugija, Vilnius. – 1985 m.).  Išleido vaikams skirtą eilėraščių knygelę Toj pirkelėj seneliukas“, kurią iliustravo Kęstutis Kasparavičius (1989). Ties Viesų kaimu, Baltijos kelio atkarpoje, skirtoje 1989 m. rugpjūčio 23 d. trakiečiams (kelyje Vilnius – Ukmergė 49 – 51 kilometro ruože), stovi tautodailininko sukurtas ir 1989 m. pastatytas Atminimo kryžius.

KAVALIAUSKAS ČESLOVAS (1923-1997), teologas, vertėjas, poetas. 1946 m. įšventintas kunigu; 6 metus praleido tremtyje Sibire; vėliau dirbo įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose, taip pat ėjo kurijos kanclerio pareigas; aktyviai domėjosi moderniąja teologija, daug studijavo privačiai; svariausias jo gyvenimo darbas – Naujojo Testamento vertimas iš graikų kalbos bei vėlesni vertimai iš graikų kalbos :„Euzebijaus Cezariečio Bažnyčios istorijos“ 1-7 skyr., „Psalmyno“ redagavimas.Į lietuvių kalbą vertė Vatikano II Susirinkimo nutarimų dokumentus, sudarė „Trumpą teologijos žodyną“, kai kurie jo straipsniai buvo išleisti atskiru leidiniu „Teologija šiandien“, rašė eiles; skaitė teologinio pobūdžio paskaitas kunigams, tikybos mokytojams, sakė pamokslus įvairiose Kaišiadorių vyskupijos bažnyčiose, dalyvavo religinėse radijo programose. Mirė 1997 m. vasario 20 d.; palaidotas Vievio bažnyčios šventoriuje. (Plačiau: www.biblija.lt) Po mirties išleistas straipsnių ir pokalbių rinkinys „Tarp fizikos ir teologijos“, poezijos rinktinė „Pažadėtoji žemė“. 2002 metais apie kun. Česlovo Kavaliausko nueitą prasmingą gyvenimo kelią išleista akademiko Antano Buračo ir Antano Mozerio parengta monografija „Priespaudos metais skleidęs tiesą“; šioje knygoje taip pat pateikta jo darbų bibliografija.

KAZLAUSKAS ALGIRDAS (1940-1991), muitininkas. 1991-07-31 žuvo valstybinės tarnybos metu. Už drąsą ir pasiaukojimą ginat Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. (po mirties) apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

KOBECKAITĖ HALINA (gimė 1939 12 20 Trakuose), diplomatė, vertėja, žurnalistė, humanitarinių mokslų daktarė. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino ir Estijos Marijos žemės kryžiaus kavalierius, už nuopelnus Lietuvai apdovanota Komandoro kryžiaus ordinu, už visą gyvenimą puoselėtą toleranciją įvertinta Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimu. LPS seimo narė (I ir II), Lietuvos karaimų kultūros bendrijos garbės pirmininkė, Lietuvos žurnalistų, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 1964-1967 metais - KMI vyriausioji dėstytoja (estetika), 1971-1989 metais – VISI docentė, 1990-1994 metais – Tautybių departamento prie LR Vyriausybės generalinė direktorė, 1994-1997 metais - LR ambasadorė Estijoje, 1997–2004 m. Turkijoje, 2007–2011 m. ambasadorė Suomijoje. Daugelio straipsnių periodikoje kultūros, estetikos, kultūros teorijos, karaimikos klausimais autorė. Knygos „Menas ir estetinis auklėjima“ (1989) sudarytoja, knygų „Kipčiakų tiurkų Orientas Lietuvoje. Istorija ir tyrimų perspektyva“ (1994), „Religinės bendruomenės“ (2009), „Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui“ (2011), Simonas Firkovičius „Bir kiuń ėdi. Buvo tokia diena“ (2015) viena iš sudarytojų.  Grožinės literatūros kūrinių vertėja iš turkų, uzbekų, azerų, kazachų, rusų, lenkų kalbų (1964-1990). Išleido „Lietuvos karaimai“ (1997), „Lietuviški-karaimiški-rusiški pasikalbėjimai“ (2011 m.), „Краткйй очерк о караимах в Литве“ (2011 m.), „Rozmówki polsko-karaimsko-litewskie“ (2011). 2016 m.  dr. Halinai Kobeckaitei už nuopelnus Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje, tautinių mažumų bei Lietuvos karaimų bendruomenės veikloje suteiktas Trakų rajono garbės piliečio vardas.

LANKAS ROMUALDAS (1940 – 2010), gimė Kaune , išaugo vaikų namuose. Įgijęs staliaus specialybę amatų mokykloje, baigė Klaipėdos politechnikumą. Po tarnybos sovietinėje armijoje dirbo Baltijos laivų statykloje , aktyviai sportavo – tapo akademinio irklavimo SSRS sporto meistru, daugkartiniu LSSR čempionu. Vėliau dirbo Trakuose – ,,Žalgirio“ ir ,,Dinamo“ sporto bazėse. Atgimimo priešaušryje R. Lankas įsijungė į ekologinį ir paminklosauginį judėjimą, įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę Trakuose , buvo vienas aktyviausių Sąjūdžio narių. Jo iniciatyva 1988 m. birželio 21 d. įvyko pats pirmasis Sąjūdžio mitingas prie Aukščiausiosios Tarybos Vilniuje. Per lemtingus Sausio 13 –osios įvykius R. Lankas su keturiais savo mažamečiais vaikais išskubėjo ginti Parlamento. Laisvės gynėjas anglimi iš laužo ant barikadų parašė istorija tapusius šūkius : ,,Lietuvos širdis“, ,,Laisvę Lietuvai“, ,,Žūsime, kad gyventume“. R. Lankas buvo daugelio pilietinių iniciatyvų autorius. Dėka jo begalinio atkaklumo pasiekta, kad tarnybos laikas sovietinėje kariuomenėje būtų įtrauktas į darbo stažą. Ši išskirtinė žmogaus teisių gynimo byla surašyta jo knygoje ,,Kareivis ieško teisybės.– Vilnius, 2006.“ R. Lankas buvo aktyvus Trakų istorinio nacionalinio parko visuomeninės tarybos, Trakų bendruomenės ,,Santalka“ narys . Apdovanotas Sausio 13 – osios medaliu. R. Lankas turėjo gražią šeimą, išaugino penkis vaikus, sulaukė vaikaičių. Gyvenimo pilnatvę sutrikdė netikėta žmonos Anos netektis. Jautri širdis neatlaikė, paskui žmoną Jis išėjo lygiai po savaitės. Palaidotas 2010 m. balandžio 10 d. senosiose Trakų kapinėse. 2012 metais išleista R. Lanko knyga "Klaipėdos irklavimo istorija 125".

MALEVSKIS BRONISLAVAS (1850-1914), inžinierius, architektas. 1905 m. pastatytos Aukštadvario medinės bažnyčios projekto autorius, 1906 m. savo lėšomis pastatė medinę vaistinę su ūkiniais pastatais. 1902 m. B.Malevskis parengė Trakų salos pilies priešpilio pietrytinio bokšto restauravimo ir konservavimo projektą, pagal jį iki 1905 m. šis bokštas buvo užkonservuotas. Tai buvo pirmieji pilies restauravimo darbai.

DONATAS MALINAUSKAS (1869 – 1942) visuomenės veikėjas, 1918 m. vasario 16 - osios Nepriklausomybės akto signataras. Gimė Krėslaukyje, Latgaloje, mokėsi Vilniaus, Minsko realinėse mokyklose, studijavo Galicijoje, Černigove, baigė Taboro (Čekija) žemės ūkio akademiją. Grįžęs į Lietuvą gyveno Vilniuje, savo dvare Onuškyje (Trakų apskritis). Aktyviai įsitraukė į visuomeninę – politinę – kultūrinę – lituanistinę veiklą: skyrė lėšų ir rūpinosi lietuviškos spaudos gabenimu, spausdinimu ir platinimu, priklausė „Dvylika Vilniaus apaštalų“ draugijai, rūpinosi Šv. Mikalojaus bažnyčios Vilniuje skyrimu lietuviams, lietuvių ir lietuvių kalbos teisėmis bažnyčiose, vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo (1905 m.) organizatorių ir dalyvių, pasirašė memorandumą caro v-bei dėl autonomijos suteikimo Lietuvai, dalyvavo Tautiškosios lietuvių demokratų partijos steigiamajame susirinkime, dalyvavo rinkimuose į I Rusijos Dūmą, pirmininkavo Trakų apskrities (Aukštadvaryje, Semeliškėse) rinkimų į II Rusijos Dūmą rinkikų rinkimų posėdžiuose, Lietuvių mokslo draugijos, draugijų „Vilniaus Aušra“, „Rūta“ narys. 1914 m. išrenkamas Laikinojo Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti nariu, 1917 m. dalyvauja Vilniaus Lietuvių konferencijoje, kurioje išrenkamas į Lietuvos Tarybą. Tarpukario Lietuvoje dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Seimą, buvo sąjungos Vilniui vaduoti narys, vienas iš Lietuvos bajorų draugijos steigėjų, rūpinosi Vytauto Didžiojo palaikų klausimu. Nepriklausomybės metais dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje, ėjo Lietuvos nepaprasto pasiuntinio ir įgalioto ministro pareigas Čekoslovakijoje, Estijoje. Naujai statomai Vytautavos bažnyčiai (Trakų r.) padovanojo 20 ha žemės, Lietuvos vyriausybei pasiūlė atiduoti apie 700 ha. savo žemės porceliacijai. 1941 m. birželio 16 d. sovietų okupacinės valdžios ištremtas į Altajaus kraštą, mirė tremtyje. 1993 m. Donato Malinausko palaikai perlaidoti Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios (Trakų r.) šventoriuje, 2010 m. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje pašventinta atminimo lenta,  2012 m. D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga, gyvenantys Jungtinėse Amerikos Valstijose, giminaitis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna, gyvenantys Rokiškyje,  įsteigė Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko premiją. Ji skiriama asmenims, kurie yra prisidėję prie Lietuvos Nepriklausomybės stiprinimo, laisvės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo, asmenims, kuriems artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės. 2013 m. Onuškio (Trakų r.) vidurinei mokyklai (dab. gimnazija) suteiktas Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko vardas. Plačiau apie D. Malinauską – R. Lopata „Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“ (1997), V. Jencius-Butautas „1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ (2011).

MALŪKAS EDMUNDAS (gim. 1945 m.), prozininkas, romanų „Kraujo skonis“, „Juodieji želmenys“, „Moters kerštas”, „Šiukšlynų žmones“, „Migla“, „Duženos“, „Karalienė Barbora“, apsakymų rinkinio „Vilko duona“ autorius (plačiau: Naujausioji Lietuvių literatūra /1988 – 2002/, p.291-293.).

MIKULIONIS STANISLOVAS (1935-1992), architektūros mokslų kandidatas, inžinierius architektas-restauratorius, architektūros istorikas. Žmogus, didžiąją savo gyvenimo dalį susiejęs su Trakais ir tapęs vienu žymiausių Trakų pilių restauravimo, konservavimo ir naudojimo koncepcijos kūrėjų, pilių bei Trakų miesto tyrinėtojų ir kultūros paveldo vertintoju ir žinovu. Sudarė Trakų salos pilies (1968) ir priešpilio (1978), pusiasalio pilies (1977), Senųjų Trakų piliavietės pastatų (1979), restauravimo ir konservavimo projektus, Trakų senamiesčio regeneracijos projektinius pasiūlymus (1969). Paskelbė darbų apie Trakų miesto ir jo gynybinės sistemos susidarymą bei Trakų pusiasalio pilies statybą (su S.Abramausku). Knygos „Trakų salos pilis“ (1969,1987) autorius, „Trakų miestas ir pilys“ (1991) – bendraautorius. "Vorutos" redakcinės kolegijos narys ir daugelio straipsnių autorius. Palaidotas Trakų kapinėse. Trakų salos pilyje architekto dr. St. Mikulionio atminimui vyksta konferencijos, skirtos Trakų miesto ir pilių tyrinėjimui. 2012 metais apie jį išleista knyga "Stasį Mikulionį prisimenant: Straipsnių rinkinys".

MIKUTIENĖ DANGUTĖ gimė 1966 m. rugpjūčio 6 d. Rokiškio rajone, Pikėnų kaime – režisierė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja.
1984 m. baigė J. Balčikonio vidurinę mokyklą ir neakivaizdiniu būdu Maskvos liaudies menų universitetą. 1988 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatro fakultetą ir įgijo režisierės specialybę. 1993 m. baigė parapsichologijos kursus tarptautiniame centre ,,Atlanta“. 2000-2007 m. studijavo Mykolo Romerio universiteto viešojo administravimo magistrantūroje.
1988-1999m. Trakų kultūros rūmų renginių organizatorė. 1999-2000m. LR Seimo narės Vidos Stasiūnaitės padėjėja-sekretorė. 2000-2004 m. LR Seimo narė , išrinkta Trakų-Elektrėnų rinkimų apygardoje Nr. 58. Iškėlė Naujoji sąjunga (socialliberalai). Seime dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių bei Sveikatos komitetuose. 2002-2004 m. Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė, Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA) narė, 2002-2003 m. ETPA vyrų ir moterų lygių galimybių komiteto vicepirmininkė. 2004-2008 m. LR Seimo narė,
išrinkta Trakų-Elektrėnų rinkimų apygardoje. 2004-2006 m. Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė, nuo 2006-2008 m pirmininko pavaduotoja. 1998-2004 m. Naujosios sąjungos (socialliberalų) narė. Nuo 2005 m. Darbo partijos narė. 2000-2003 m. Trakų rajono savivaldybės tarybos narė. Seime dirbo Sveikatos reikalų komitete (2004–2006 m. – pirmininkė, 2006–2008 m. – pirmininko pavaduotoja). Buvo Darbo partijos frakcijos seniūno pavaduotoja (2004–2006 m.).
2008 m. išrinkta Seimo nare daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal koalicijos Darbo partija + jaunimas, sąrašą. Iškėlė Darbo partija + jaunimas. Nuo 2008 m. – Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė ir Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos pirmininko pavaduotoja.
LR Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Indijos Respublika grupės pirmininkė (nuo 2005 m.), Tarpparlamentinių ryšių su Japonija grupės pirmininko pavaduotoja (nuo 2004 m.), Tarpparlamentinių ryšių su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste grupės pirmininko pavaduotoja (nuo 2009 m.).
Trakų rajono verslininkų asociacijos pirmininkė, Lietuvos odontologų rūmų garbės narė, Trakų krašto moterų veiklos cento steigėja, Indijos-Baltijos prekybos rūmų Tarybos narė, Lietuvos-Indijos forumo steigėja, asociacijos ,,Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmai“ steigėja.
Apdovanota Lietuvos Respublikos Prezidento atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius (2003), Palaimintojo Jono Pauliaus II medaliu už indėlį į Dievo bei artimo meilės tarnystę (2011), Labdaros Fondo „Mūsų krantas“auksiniu III-ojo laipsnio ordinu „Visuomenės labui“(2012).

MISIŪNIENĖ IRENA (1932 – 2007), gimė Kaune, darbininkų Čekanauskų šeimoje. 1952 m. Kaune baigusi 6–ąją vidurinę mokyklą panoro studijuoti Vilniaus valstybiniame universitete ir pasirinko istorijos archeologijos specialybę. 1958 m gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą. I. Misiūnienės darbo knygelėje yra tik 3 įrašai. 1957 m. – priimta dirbti Trakų kraštotyros muziejaus moksline bendradarbe. 1959 m. – paskirta to paties muziejaus direktore. 1992 m. – atleista iš užimamų pareigų. 1959 m. tapus direktore, prasidėjo nuoseklus ir sistemingas muziejaus mokslo tiriamasis darbas ir eksponatų kaupimas. Buvo intensyviai vykdomi archeologiniai tyrimai . Jų metu rasti radiniai perduoti Trakų istorijos muziejui, organizuotos tiriamosios etnografinės ekspedicijos, kaupiama medžiaga apie Trakų žemės istoriją ir jos žmones. Buvo inventorizuojami, konservuojami ir restauruojami eksponatai, sisteminamos eksponatų kolekcijos. 1961 m. atrestauruoti Salos pilies centriniai rūmai perduodami muziejui. Anksčiau vadintas kraštotyros muziejumi , pervadinamas į Trakų istorijos muziejų. Jau 1962 m. salos pilies centriniuose rūmuose įrengta pirmoji ekspozicija. 1967 m. muziejuje įrengta atskira karaimų ekspozicija. Jos darbinės karjeros viršūnė – priešpilio restauracijos pabaiga. Per gana trumpą laikotarpį vakarinių kazematų 14–oje salių buvo patalpinti gražiausi ir vertingiausi daiktai iš per ilgus metus surinktų porceliano, baldų, stiklo, pypkių kolekcijų. 1986 m. I. Misiūnienei įteiktas apdovanojimas – Darbo raudonosios vėliavos ordinas. 1998 m. LR Prezidentas apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu. 2009 m. apie ją išleista knyga ,,Ją vadino Trakų Karaliene: trisdešimt penkeri Irenos Misiūnienės metai Trakų pilies muziejuje.Sudarytojai Bronius Čekanauskas, Jonas Misiūnas. – Vilnius, 2009.“ Palaidota 2007 liepos 30 d. Kaune, Panemunės kapinėse.

MIŠKINIENĖ MALVINA gimė 1926 m. gegužės 13 d. Gervėčių valsčiuje, Girių kaime (dabar Baltarusija). Mokėsi Vilniaus 2-ojoje mergaičių gimnazijoje, Vilniaus pedagoginiame institute. Mokytojavo Kietaviškių  (Kaišiadorių  r.), Rūdiškių, Trakų, Rimdžiūnų (Baltarusija) vidurinėse mokyklose. Jos pastangomis įkurtas Gervėčių krašto etnografinis muziejus. Už lietuvybės  saugojimą ir ugdymą apdovanota Lietuvos Respublikos Ambasados Baltarusijoje  (2005 m.), Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2007 m.), Gervėčių krašto lietuvių bendruomenės (2004 m) padėkos raštais. Rašo eilėraščius , apsakymus, apybraižas, renka tarmiškus Gervėčių krašto žodžius, dainas, pasakas. Kūryba publikuota Trakų r. laikraščiuose ,,Galvė“, ,,Trakų žemė“, ,,Gervėčių“ klubo laikraštyje ,,Lietuvių godos“, Trakų literatų almanachuose ,,Trakuvos poezija“ (2004 m.), ,,Trakuvos literatų kūryba“ (2010 m.). Išleido eilėraščių knygelę vaikams ,,Nendrinė kepurė“ (2005 m.), eilėraščių ir atsiminimų knygas ,,Mano Gervėčiai“ (2005 m.), ,,Lietuviais esame mes gimę“ (2008 m). Už pastarąją knygą jai suteiktas XII Rytų Lietuvos literatų konkurso laureatės vardas  (2008 m.), ,,Iš momulės kupero“ (2012 m.) Apdovanota Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos (2008 m.), Trakų r. savivaldybės (2008 m.) padėkos raštais.

MONGIRDAS VLADAS (1877-1960) – visuomenės veikėjas, gydytojas, lietuvybės puoselėtojas, lietuviškosios spaudos platintojas. Kilęs iš Žemaitijos bajorų. Mokėsi Palangos progimnazijoje, kur priklausė susipratusių lietuvių moksleivių būreliui. Baigęs Liepojos gimnaziją, mediciną pradėjo studijuoti Maskvos universitete, kur veikiai įsitraukė į lietuvišką veiklą: dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje, 1900 Palangoje pirmame viešame lietuvių spektaklyje „Amerika pirtyje“ vaidino Bekampio rolę. 1901, vadovaujant A.Janulaičiui, buvo sudaryta keliaujančių lietuvių artistų grupė, kuri pasiryžo su spektakliais aplankyti ne tik Palangą, bet pasiekti Mintautą ir Liepoją. Rusų caro administracija atėmė anksčiau duotą leidimą vaidinti, o grupės vadovus pasodino į kalėjimą. Po kurio laiko Mongirdas buvo paleistas, tačiau už šią veiklą nubaustas administracine bauda ir ištremtas 2 metams. Trėmimo metu gyveno Kaukaze, Armavime, iš kur rašė socialdemokratų „Darbininkų Balsui“ eilėraščius, apysakas. Gavęs leidimą, medicinos studijas tęsė Tomske, vėliau persikėlė į Maskvą. Čia baigęs medicinos mokslus, įsikūrė Aukštadvaryje. Mongirdas rūpinosi ne tik medicinos pagalbos teikimu, bet ir švietimo, kultūros ir lietuvybės reikalais. Už savo lėšas išrašinėdavo lietuvišką spaudą ir platindavo liaudyje. Po I pasaulinio karo Mongirdas tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Išėjęs į atsargą gyveno Aukštadvaryje, kur žmona turėjo ūkį. Be gydytojo praktikos, vedė upėtakių ūkį. 1941 su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Po Stalino mirties Mongirdams buvo leista grįžti į Lietuvą. Gyveno Kėdainiuose ir vertėsi medicinos praktika. Apuoko, Aps., Vladas Mongirdas slapyvardžiais yra rašęs eilėraščių, apysakų, straipsnių iš valstiečių kovos istorijos.

NAVICKAS VALENTINAS-VYTAUTAS (1923–2004), pedagogas, poetas, eilėraščių rinkinių autorius. Baigęs Veterinarijos akademiją, dirbo veterinarijos gydytoju, vėliau - veterinarijos dėstytoju Aukštadvario aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Eiles kurti pradėjo dar gimnazijoje, vėliau aktyviai dalyvavo Aukštaitijos, Dainavos ir Sūduvos literatų veikloje. Brandžiausius eilėraščius parašė Lietuvos Atgimimo metais. Valentinas Vytautas Navickas išleido trylika poezijos rinkinių, tapo respublikinio literatūrinio konkurso Žydinti vyšnios šakelė (Vilnius,1990), dr. N.Bataitytės-Glažė literatūrinio fondo Stasio Bataičio premijos (JAV, Los Andželas, 1997) ir LNRS 5-osios Vasaros poezijos šventės (Kaunas, 2003) laureatu.

NAVICKIENĖ LOLITA JOLANTA – docentė, socialinių mokslų daktarė, muzikos mokytoja ekspertė. Gimė 1963 m. Vilniuje, muzikų šeimoje. 1988 m. baigė  Muzikos ir teatro akademiją, kurioje įgijo choro dirigavimo specialybę. 2000 m. apgynė daktaro disertaciją. 1988-2007-aisiais dirbo muzikos  mokytoja Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje, nuo 1992-ųjų – Lietuvos muzikos akademijos, Kauno fakulteto, Muzikos pedagogikos katedros dėstytoja (1999-2002 m. – šios katedros vedėja). 2001 m. suteiktas docento pedagoginis vardas. Yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Pedagogikos katedros docentė bei nėščiųjų ir kūdikių muzikinio ugdomojo sveikatinimo mokyklėlės ,,Sveikutis“ Vilniuje vadovė. Taip pat – viena iš ,,Angelų kalvos“, – sakralios erdvės netoli Trakų,  Užutrakio dvaro sodybos idėjos autorių ir įkūrėjų. Pedagogė yra išleidusi ne vieną edukacinį leidinį: disertacijos pagrindu parengta knyga ,,Emocinio imitavimo metodas muzikos pamokoje“ (du leidimai 2001 ir 2005 m.), nėščiosioms ir visiems, mėgstantiems dainuoti – ,,Būsimų mamų dainos“ (2006 – bendraautorė); viena pirmųjų vaikų auklėjimui, panaudojant inovatyvius metodus, skirta ,,Grožio ir gėrio link. Klasės auklėtojo knyga“ (2007, bendraautorė); profesoriaus Alberto Piličiausko darbų ir idėjų viešinimui skirta knyga ,,Pedagoginio dvasingumo link. Susitikimai su Albertu Piličiausku“ (2011). Kūrėja   rašo eiles, apsakymus, romanus. 2008-aisiais pasirodė pirmasis jos romanas ,,Ir tada bus geriau...“ , vėliau ,,Slėptų sapnų tyrlaukiai“ (2010), eilės almanachuose ,,Paparčio žydėjimas“ (2001), ,,Trakuvos literatų kūryba“ (2010). Lolita Jolanta Navickienė – Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos narė aktyviai dalyvavo rengiant Trakų krašto menininkų ir amatininkų darbų sklaidai skirtą leidinį ,,Trakų kraštas LT“ (2011 m.), informacinį leidinį ,,Jungtinė kaimų bendruomenė ,,Užugiriai“ = Joint rural community ,,Užugiriai“ (2012 ). Už aktyvią visuomeninę ir pedagoginę veiklą pedagogė įvertinta šiais apdovanojimais: ,,2005 Metų mokytojo vardas“,  Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo I laipsnio diplomu už švietimo naujovių diegimą ugdymo procese, (2010), už žmogiškojo kapitalo ugdymą, spartinant Vilniaus apskrities (regiono) socialinę-ekonominę plėtrą, Kunigaikščio Gedimino apdovanojimas (padėka,2011), už Vilniaus apskrities (regiono) socialinės–ekonominės plėtros spartinimą, Kunigaikščio Gedimino apdovanojimas (padėka, 2012 ).

ORLAVIČIUS STASYS (1956 - 1991), 1991-07-31 žuvęs valstybinės tarnybos metu muitininkas. Už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. (po mirties) apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

PETRAUSKAS KIPRAS (1886-1968), operos solistas, profesorius, konservatorijos dėstytojas, daugelio premijų laureatas, dainininkas, tenoras, vienas iš Lietuvos meno kūrėjų draugijos narių, pastatęs pirmąjį veikalą – Dž. Verdžio „Traviatą”. 1900-1904 vargoninkavo Labanore, Onuškyje ir Dusmenyse, geros įtakos K.P. turėjo Dusmenų klebonas kun. Šlamas, jo dėka Kipras Petrauskas pradėjo rimčiau gilintis į muziką, daugiau mokytis ir lavintis. 1905 įsijungė į sąjūdį prieš rusų valdžią, platino Vilniaus Didžiojo seimo nutarimus. Rusų žandarų pagautas, pusę metų sėdėjo Trakų kalėjime. Paleistas iš kalėjimo, apsigyveno Vilniuje. (plačiau: Lietuvių Enciklopedija, T.XXII. - Boston, 1960.- P.394-396.).

PETRAUSKAS MIKAS (1873-1937), kompozitorius, operos solistas, choro dirigentas. Sukūrė pirmąją lietuvišką operą „Birutė”, 17 operečių, 19 chorų, 37 dainas, pjesių fortepijonui, smuikui, harmonizavo 143 liaudies dainas. Palaidotas Dusmenų bažnyčios šventoriuje šalia tėvo. (plačiau: Lietuvių Enciklopedija, T.XXII. – Boston, 1960.-P.396-398.)

PILIENĖ  ALDONA  gimė 1934 11 03 Seibutonių km., Trakų  raj. – kultūros darbuotoja, Lietuvos  bibliotekininkų draugijos narė. 1942 – 1946 m. mokėsi Vilūniškių  pradinėje mokykloje, 1946 –1950 m. Vievio progimnazijoje, 1950 – 1953 m. – Vilniaus bibliotekiniame technikume, 1955 – 1960 m. studijavo  Vilniaus universitete.  1953 – 1955 m.  dirbo Trakų raj. bibliotekos skaityklos vedėja, 1955 – 1977m. bibliotekos vedėja, nuo 1977 – 2003 m. Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė.  Darbą paliko 2004 m.  A. Pilienė yra sudariusi kraštotyros pobūdžio leidinių, kurie yra publikuoti ir saugomi Trakų viešosios bibliotekos fonde: ,,Garbingas atvaizdas senovės: Trakai poezijoje“ (Trakai,1991), ,,Aukštadvario miestelio biblioteka: 1937–1997“ (Trakai,1998), ,,Onuškio miestelio bibliotekos istorijos puslapiai:1937 –1997“ (Trakai,1998), ,,Gimtą žemę rauda siekė: Iš Trakų rajono kultūros darbuotojų tremtinių prisiminimų“ (Trakai-Vilnius,1998), ,,Paparčio žydėjimas: Trakų krašto literatų kūrybos almanachas“ (Trakai,2001). Apie A. Pilienę rašoma leidinyje ,,Kas yra kas Lietuvoje“ (Kaunas, 2000), „Kas yra kas Vilniaus apskrityje“ (Kaunas, 2003), biografijų žodyne „Lietuvos knygos veikėjai“, periodikoje. Apdovanota Lietuvos respublikos Prezidento dekretu Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino I-ojo laipsnio medaliu, už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje (1997); Vilniaus apskrities Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino nominacijos ,,Už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje“ III laipsnio apdovanojimu (2003).

POLUKORDAS HENRIKAS (1920-1980), farmacininkas, medicinos mokslų daktaras (1968), profesorius, LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas (1979) . Vadovėlio „Bendroji receptūra“ (1960) autorius, vadovėlių „Farmakologija“, „Farmakologija ir receptūra“ (1971, 1983) bendraautorius.

RŪKAS VYTAUTAS PRANCIŠKUS (gim. 1925), nuo 1966-2001 – Trakų bažnyčios klebonas, buvęs Trakų dekanato dekanas. 2000-ųjų lapkritį popiežius Jonas Paulius II, V.P. Rūkui suteikė monsinjoro titulą. 2001 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 2005 m. 80-mečio proga už ilgametį ganytojišką darbą ir reikšmingą kultūros veiklą monsinjorui buvo suteiktas Trakų rajono garbės piliečio vardas. 2005 metais išleista knyga "Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas".

ŠIMELIONIS MOTIEJUS (1914-1983), mokytojas, tremtinys. Grįžęs iš tremties mokytojavo Valkininkuose, vėliau dirbo Trakų apskrities švietimo skyriuje, o nuo 1950 m. dirbo Lentvario vidurinėje mokykloje. 1963 metais rugsėjo 1 dieną LTSR švietimo ministro įsakymu, tarpininkaujant mokytojui Motiejui Šimelioniui, buvo atidaryta lietuviška mokykla Lentvaryje (Lentvario 2 - oji vidurinė mokykla). Direktoriumi dirbo Kęstutis Kudaba, pavaduotojais – M. Šimelionis ir L. Margevičienė. Visus savo sugebėjimus ir širdies šilumą M. Šimelionis atidavė Lentvario žmonėms, lietuvybei, mokyklai. Jo vardu pavadinta Lentvario vidurinė mokykla.

ŠLAMAS STANISLOVAS (1866-1951) Kunigas, valstybės veikėjas, lietuvybės žadintojas, knygnešys. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir Vilniaus kunigų seminarijoje. Mokydamasis seminarijoje pradėjo platinti lietuvišką spaudą. Palaikė ryšius su knygnešiais I.Bitaičiu, J.Žąsinu, J.Bieliniu, iš kurių gaudavo liet. spaudos – maldaknygių ir kt. knygų. 1895 įšventintas į kunigus, paskirtas vikaru į Onuškį (Trakų r.). Čia vikaraudamas susipažino su Jankovicų (Trakų r.) dvarininku Donatu Malinausku, kuris tapo jo pagrindiniu padėjėju platinant pasaulietinę ir religinę spaudą („Varpą“,“ Ūkininką“, „Tėvynės sargą“, maldaknyges, elementorius, kalendorius ir kt.). Neturtingiems jos duodavo nemokamai. Nuo pirmųjų kunigavimo dienų sakė liet. pamokslus, įtvirtino lietuvių pamaldas, lietuviškai katekizavo vaikus. 1898 perkeltas vikaru į Žiežmarius (Kaišiadorių r.) Čia įvedė taip pat liet. giedojimą „Šventas Dieve“ ir kt. Užmezgė ryšius su Darsūniškio, Kruonio, Vilūnų knygnešiais. Liet. spaudos slėptuvę įrengė klebonijos tvarte, ant bažnyčios lubų. Spaudinius čia laikė susuktus į senus bažnytinius rūbus. Buvo įskųstas, surengta krata, bet spaudą spėjo saugiai paslėpti. Netrukus po šitos kratos perkeltas klebonu į Čiobiškį (Širvintų r). Ir čia klebonaudamas (1899–1904) susirado vietinių knygnešių, skatino platinti ir pats platino liet. spaudą. Po spaudos draudimo panaikinimo 1905–1907 klebonavo Dusmenyse (Trakų r.), 1907 perkeltas į Joniškį (Molėtų r.). Nuo 1909 iki 1918 klebonavo Gudijos parapijose, 1918 patvirtintas Aukštadvario klebonu (Trakų r.). 1920 lenkų suimtas. Nuo 1925 – ilgametis Inturkės klebonas (Latvija). Nuo 1912 – Lietuvių mokslo draugijos narys. Nuo 1948 kaip altaristas, jau gana paliegęs, apsigyveno Joniškio parapijoje (Molėtų r.). Palaidotas Joniškio bažnyčios šventoriuje.

ŠVOGŽLYS - MILŽINAS NIKODEMAS, (1899 – 1985), kunigas, visuomenės veikėjas, rašytojas ir kraštotyrininkas; 1925 m. įšventintas kunigu; dirbo įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose. Tarnystę Onuškio parapijoje Milžinas apibūdino taip: „Onuškis – gyvenimo giesmė. Dramatiškiausias, vaisingiausias laikas”. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido Kernavėje ir Vievyje. Besidarbuodamas Kernavėje, tyrinėjo jos praeitį, įsteigė apylinkės senienų muziejų. Daug rašė į to meto Lietuvos ir išeivijos periodinę spaudą bei parašė veikalus „O Šventasis Vilniau“, „Vilniaus Aušros Vartai“, „Vilniaus sūnūs“, „Kaišiadorių vyskupijos istorija“, „Vyskupas Juozapas Kukta“, „Mūsų Švenčionys“, „Mano gyvenimo pasaka“, taip pat parengė keleto parapijų istorijas, rankraščiuose liko kelios monografijos. Būdamas Onuškio parapijos klebonas, jis 1944 metais nuo mirties išgelbėjo 14 žmonių, tarp jų keletą žydų. Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Mirė 1985 m. sausio 20 d.; palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje.

TINFAVIČIUS MYKOLAS (1912–1974), gimė Panevėžyje, 1940 m. jis persikėlė į Vilnių, studijavo teisę. Baigęs studijas, apsigyveno Trakuose, kur 1946 m. išrinktas teisėju, o nuo 1950 m. dirbo advokatu. 1973 m. išėjo į pensiją. Buvo Trakų istorijos muziejaus konsultantas, įsteigė prie muziejaus karaimikos sekciją.

VASILIAUSKAS ALEKSANDRAS  gimė 1956 05 21 Nikronių k., Trakų raj.  -  tautodailininkas. Darbai  buvo eksponuoti įvairiose parodose:

2009 m. Respublikinėje parodoje „Aukso vainikas“

2010 m. parodų cikle ,,Jie mūsų kraštiečiai“

2010 m. tarptautiniame projekte „Kultūra suartina tautas“

Vaizdingi tėviškės krašto peizažai, vaikystė, prabėgusi prie Sienio ežero nepalieka vietos abejingumui, potraukiui gamtos grožiui. Kiekvienas savaip reiškiame padėką, prieraišumą gamtai, jos realiai egzistencijai.

Aleksandras šią meilę grožiui, gamtai išreiškia drobėje, ieškodamas pačių gražiausių spalvų ir atspalvių.

Pomėgį piešti dar vaikystėje jam įskiepijo dažnai Nikronių kaime viešėdavęs žymus dailininkas Česlovas Kontrimas. Aleksandras ne tik piešia, bet kuria dirbinius iš akmens, groja smuiku.

2012 metais Aleksandras Vasiliauskas už visuomeninę veiklą tapo Trakų rajono savivaldybės kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominantu ir apdovanotas II laipsnio diplomu.

VERCINKEVIČIUIS JUOZAS gimė 1941 03 24 Širvintose – žurnalistas ir leidėjas. PĮ leidyklos ,,Voruta“ savininkas ir direktorius, Lietuvos istorijos laikraščio ,,Voruta“ (nuo 1989 m.), Trakų  r. laikraščio ,,Trakų žemė“ (nuo 1999 m.) steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius, UAB ,,Trakų žemė“ (nuo 2007 m.) savininkas, direktorius ir vyriausiasis redaktorius, VŠĮ  ,,Vorutos“ fondas (nuo 1998 m.) steigėjas ir vyriausiasis redaktorius. 1960 m. baigė Musninkų (Širvintų r.) vid. mokyklą, 1977 m. -  VU Istorijos fak. (žurnalistikos spec.) 1960–1962 m. dirbo  Kauno statybos valdyboje darbininku,  1962–1969 m. buvo Trakų r. komjaunimo darbuotojas, 1969–1973 m.  Lietuvos radijuje, redaktorius, 1973–1977 – Trakų r. laikraščio „Spartuolis“ (vėliau „Galvė“) redaktoriaus pavaduotojas, 1977–1986 m.  dienraščio „Červony štandar“ spec. korespondentas, 1985–1986 m. – Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros laikraščio „Universiteto  žurnalistas“ redaktorius. 1986–1990 m. – Trakų r. laikraščio „Galvė“ redaktorius. Nuo 1991 m. leidžia savo įsteigtą nacionalinį Lietuvos istorijos laikraštį  „Voruta“ , nuo  2007 m. įsteigė UAB „Trakų žemė“, kuri leidžia Trakų r. laikraštį „Trakų žemė“.2001–2005 m. leido Kernavės krašto laikraštį „Kernavė“. Išėjo 5 numeriai. Internetiniai leidiniai: www.voruta.lt ir www.mazoji-lietuva.lt rengėjas (leidėjas) ir vyriausiasis  redaktorius. Leidiniai: „Trakai“ (1978 m. anglų ir vokiečių k. 1981 m. rusų k. 1982 m. lietuvių, rusų ir anglų k.) „Trakų rajonas“ (1981), „Trakai“ (1981 m. rusų k.),  „Kernavė“ (1988), „Karaimų etnografinė paroda“ (1989 m. lietuvių ir rusų k.). Trakų atvirukai 2003, 2005, 2007, 2008, 2009, 2011, Trakų švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios kalendoriai (sudarytojas, kartu su D. Buinickaite) 2007, 2008, 2009, 2011, 2012, 2013, 2014, 2015, 2016.  „Mons.Vytautas Pranciškus Rūkas“ (sudarytojas, 2005) „Kur dunkso Trakų pilys“ (2010). „Kardinolas Vincentas Sladkevičius“ (sudarytojas, 2014), „Laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“ (2015). Apdovanojimai :Valdovų rūmų paramos fondo  premija (2003),( premijos steigėjas dr. Juozas Kazickas). Prel Juozo Prunskio krikščioniškos spaudos premija (2006), Stanislovo Rapolionio premija už Pietryčių Lietuvos  kultūros ir švietimo sklaidą (2011), 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko vardo fondo  premija ( 2012).

ŽAGUNIS GINTARAS (1957 - 1991), pasienietis, žuvęs tarnybos metu. Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanotas (po mirties) Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Šaulių Žvaigždės ordinu ir Sausio 13-osios atminimo medaliu. 2008 metais apie jį išleista knyga "Pasienietis Gintaras Žagunis. Laisvės gynėjo kelias".

ŽEMAITIS VYTAUTAS  gimė 1949 m. gegužės 18 d. Trakų r. Grendavės apylinkėje, Kazokiškių kaime Mokėsi Gudakiemio, Rūdiškių vidurinėje mokyklose, Panevėžio hidromelioracijos technikume. Dirbo įvairius darbus, šiuo metu yra laisvas fotografas, žurnalistas. Mokydamasis mokykloje, pradėjo fotografuoti. Surengė nemažai fotografijų parodų, dalycvavo įvairiuose literatūros konkursuose. Sukūrė Trakų literatų brolijos ,,Aukuras“ emblemą.  V. Žemaičio kūryba publikuota rajoninėje ir respublikinėje spaudoje. Tai – fotoreportažai,  fotonovelės, straipsniai. Eilės publikuotos  Trakų literatų almanachuose ,,Paparčio žydėjimas“ (2001), ,,Trakuvos poezija“ (2004 ),, ,,Trakuvos literatų kūryba“ (2010). Šiuo metu bendradarbiauja su laikraščiais: ,,Galvė“, ,,Bičiulystė“, ,,Žaliasis pasaulis“, žurnalu ,,Tarp knygų“ ir kt. Už kūrybinį darbą apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Padėkos raštu (2009), Trakų r. savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo  II laipsnio diplomu ir medaliu (2010).

QR kodas
Trakų informacinis centras
Rock and roll bibliotekininkas
Eklasika
Interaktyvi biblioteka
Vilnijos vartai