O Dieve, gailestingasis Teisėjau,
Šaukiuos tarpu gyvybės ir mirties –
Tu pats matai, kaip aš pasibaisėjau
Nudvasintu pasauliu dabarties.
Nuo amžinybės pats jis atsisakė,
Ir atsisakė nuo kilnių darbų.
O geidžia, kiek aprėpt pajėgia akys,
O godui ir geismams juk nėr ribų...
(A.Miškinis „Pasaulis be Dievo“)
Gedulo ir vilties diena mums, Lietuvos žmonėms, yra svarbi ir reikšminga, padedanti ne tik prisiminti, bet dar atkakliau skleisti žinią apie šalies istorinę atmintį, skaudžią lietuvių patirtį, kurios nevalia pamiršti.
1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Tai buvo diena, pasmerkusi žmones kančiai, praradimams ir mirčiai.
Šį lietingą antradienį, birželio 14 dieną, Rūdiškių gimnazijos moksleiviai su mokytoja Loreta Masiene, Rūdiškių kultūros centro darbuotojai bei Rūdiškių bibliotekos darbuotojos susirinko Rūdiškių geležinkelio stotyje, kur prie paminklinės lentos uždegėme žvakutes, padėjome gėlių, pagerbėme tylos minute tuos, kurie taip ir negrįžo...
Vėliau visi kartu keliavome į Rūdiškių miesto biblioteką ir klausėme Rūdiškių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Loretos Masienės bei II ir III klasių gimnazistų skaitomų Antano Miškinio „Psalmių“. Loreta Masienė teigė, jog Antanas Miškinis yra jai artimas savo poezija, gal dėl to, kad kilęs iš to paties Utenos krašto. Ji pristatė Antano Miškinio biografiją.
Antanas Miškinis – poetas, prozininkas, pedagogas, vertėjas. Gimė 1905 m. vasario 11 d. Juknėnų k., Utenos rajone. 1927–1931 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų atliko karinę prievolę. 1932 m. dirbdamas Kaune mokytoju, įsitraukė į literatūrinę veiklą. 1944 m. priklausė „Tauro“ partizanų apygardai, redagavo laikraštį „Laisvės žvalgas“. 1948 metais buvo suimtas ir nuteistas kalėti 25 metus. Po nuosprendžio ištremtas kalėti į Sibirą. Iš prigimties linksmas, džiaugsmingas, jautrus, tremtyje pasikeičia – kartu ir jo poezija. Susidūręs su žiauria lagerių gyvenimo tikrove, žmogaus nužmoginimu, jis pradeda tikėti Dievu ir šviesesne ateitimi. Būdamas lageryje parašo eilėraščių ciklą „Psalmės“, – tai savotiška malda. „Psalmės“ turėjo paguosti, sustiprinti likimo brolius. Jos buvo rašomos ant beržo tošių, cemento maišelių skiaučių, kaip tautos kančių, vilties ir pasipriešinimo metraštis.
Rūdiškių gimnazijos moksleiviai skaitydami „Psalmių“ eilėraščių ciklą perteikė poeto skaudžią asmeninę iškentėtą patirtį bei jo moralę ir vertybes, matant gyvenimo neteisybę ir lagerio siaubą. Tiesos ieškojimas ir jos išsakymas tapo vienu iš pagrindinių „Psalmių“ motyvų. Miškinio žmogus išlieka stiprus, sugeba pamiršti kančias ir eiti dvasinių vertybių išgrįstu keliu.
Klausant eilėraščių, susimąstome, jog tautos sąmonėje visi šie išmėginimai liks amžiams...
Laima Franckevičienė,
Trakų viešosios bibliotekos Rūdiškių filialo vedėja
Komentarai